Sveiki... Po nepilnų metų pertraukos sugalvojau, kad reikėtų pasidalinti su jumis savo patirtimi išgyvenant šiuos "krizės" metus... Pirmame per visą savo gyvenimą rašytame straipsnyje ("Na ir kas...?") pasidalinau pozityviu požiūriu į gyvenimą (tikiuosi kam nors tai padėjo). Dabar tęsiu savo misiją skleisti pozityvumą. Tai štai, per šiuos metus nepasikeitė nieko. Na, nebent tai, kad mane taip pat, kaip ir daugumą iš jūsų, buvo atleidę iš darbo. Dirbau oro uoste. Atsakingas darbas, reikalaujantis  daug susikaupimo ir kruopštumo. Kolektyve buvau vienintelė moteris. Ir kai atėjo etatų mažinimo metas, buvau 100% tikra, kad vienintelės merginos, turinčios aukščiausią kvalifikaciją, keletą užsienio pripažintų licencijų ir pagyrimų, niekas tikrai iš darbo neatleis! Kiekvieną kartą ateidavau į darbą su šypsena, kad prasklaidyčiau tą pilkumą ir niūrumą, kurie tvyrojo darbovietėje. Ir štai išaušo ta diena, kai buvo paskelbtas nuosprendis: "Atsiprašome, tačiau su Jumis teks atsisveikinti." Aš iš pradžių net nesupratau, kad tie žodžiai buvo skirti man. Toliau stovėjau ir šypsojausi, kai paskutinė kvailė. O kai suvokiau, kas vis dėlto buvo pasakyta, maniau kad sugriuvo visas pasaulis, kurį laikiau ant savo pečių. Pasidarė taip sunku kvėpuoti. Grįžau į savo ofisą vis dar negalėdama suprasti, kodėl būtent aš? Po šios žinios, darbovietėje reikėjo atidirbti 2 mėnesius. Kaskart ateidama į darbą mačiau kolegų žvilgsnius. Vienį užjaučiantys, kiti pagiežingi. Neištvėriau ir uždaviau tą klausimą, kuris kankino mane: "Kodėl būtent aš?" Atsakymas mane šokiravo: "Nes tu - moteris. Vyrukų galima paprašyti atlikti fizinius darbus, tavęs - ne." Tai buvo šokas. Norėjau kreiptis į lygių teisių komisiją, į teismą ir dar velnias žino kur, tačiau pritrūkau jėgų. Nusprendžiau palikti viską taip, kaip yra. Juk viskas, kas be nutiktų dar nėra pasaulio pabaiga. Svarbiausia, kad namie tavęs lauktų šeima. Ir kad kas rytą kas nors pasakytų: "Aš tave vis tiek myliu...". Radau kitą darbą, kolektyvas mane puikiai sutiko. Naujieji vadovai manimi patenkinti. Ir jie taip pat iki šiol negali suprasti, kodėl, vis dėlto, iš senosios darbovietės buvau atleista būtent aš? Patarimas Jums visiems: Kas be nutiktų, nenukabinkite nosies ir nepasiduokite niūrioms nuotaikoms. Išsitieskite, pasitempkite ir, pasikabinę veide pačią nuoširdžiausią šypseną, ženkite gyvenimo keliu pirmyn. Ten, kažkur už kito posūkio Jūsų laukia kitoks, geresnis gyvenimas.
Sėkmės Jums, brangieji...

per sį laikotarpį patyriau kitų žmonių reakciją į krizę, laiminga esu, kad manęs ji visai neveikia, nors alga tikrai mažinama ir man, bet juk ne piniguose laimė, liko daugybė gražių dalykų gyvenime. juk vienąkart gyvenam, nebambėkim, neverkšlenkim. nes negatyvizmas ardo mus iš vidaus. Aš turtinga iš vidaus, o mano išorė visai kukli, todėl kaip ėjau su šypsena į darbą, taip ir einu...gal ir badaut galėčiau jei reiktų, oi rezervų mums visiems kiek dar yra, visi gi su ansvoriais vaikštom, tai nors svoris leiskim tegu nukrenta per krizę...

o kas tada svarbu ?

prasom.

Ne, dar balansas tenkina. Nors neramina.

Bet argi tai svarbu ?

Ačiū.

Hustler, o pats jau viska issvaistei?

Dar sykį pabrėžiu - viską iššvaistyti niekams.
Viską. Iki paskutinio siūlo. Jokių kompromisų.

Ačiū

pritariu, reikia ne tik bankams skolas moketi, bet ir artimiesiems pasiskolinta laika grazinti

O jeigu nebera jau ka ir svaistyti, o tik pinigelius nuo atlyginimo iki atlyginimo skaiciuoti tenka, tada tai puiki galimybe daugiau laiko praleisti namuose, su artimaisiais. Juk per ta nuolatini skubejima taip ne daug to laiko skirdavome vieni kitiems.

Mano asmenine nuomone, reikia visus pinigus išleisti pramogoms, drabužiams, vakarėliams, automobiliams. Visas santaupas taupomojoje sąskaitoje tiesiog iššvaistyti įvairiems nuotaiką keliantiems dalykams. Ir viskas.
Dėl nieko nereikia jaudintis. Viskas bus gerai.

Pritariu minciai, kad krize - tai tik musu supurtymas, verciantis sustoti ir susimastyti: kas ne taip, ko noriu, ka keisciau. Juk turbut kiekvienas pastebejome viena skaudu ar bent jau liudinanti dalyka - nemokejima ilgai dziaugtis arba is viso nemokejima dziaugtis savo pasiektais rezultatais, igyvendintais tikslais, iveiktomis kliutimis. Taip, kitiems zodziais mes galime visus savo nuopelnus isvardyti ir megaujames, kai klausytojas parodo akivaizdu susizavejima tavo pasiekimais, bet patys sau, viduje... Juk koks saldus ir stiprus pasitikejimo jausmas uzplusta, kai gauname trokstama darba, koks jaudinantis ir svaiginantis jausmas uzplusta, kai isigyjame busta, apie kuri svajojome jau kelerius metus, arba kai isedama i ka tik isigyta mums be galo patinkanti automobili. Juk tuomet gyvenimas atrodo tarsi prazysta, jautiesi laimingas, tarsi koks knygos sekmingas herojus. Nekalbu apie naujo sielos draugo suradima - isimylejima turbut visi esam isgyvene - skraidymas padebesiais, galvos svaigimas, koju linkimas vien prisiminus pirmaji bucini...
Taciau laikas bega ir visi sie jausmai tarsi issisklaido, atrodo, tarsi si darbas ir turejo ne kam kitam, o man atitekti, naujasis bustas tampa paprastais namais, kuriuos ir turime tam, kad galetume kur sugrizti, pernakvoti, o naujasis automobilis jau nebedziugina, o tik atlieka savo funkcija nuvezti is namu i darba, is darbo i parduotuve ir t.t. Artimas zmogus tampa musu dalimi, tarsi musu nuosavybe, kuriam turime teise islieti savo bloga nuotaika, kuriam galime paskyti ir siurkstesni zodi, vis tiek jei myli, atleis.
Yra ir pilna kitu pavyzdziu, kiekvienas ju turime daugybe. Noreciau tuos pasiekimu jausmus moketi issaugoti ilgiau, noreciau nenustoti megautis pasiektais tikslais, turimais rezultatais, tuomet tikrai busiu laiminga, nes krizes - jos ateina ir praeina, kaip raso straipsnio autore. Taciau butent krizes akivaizdoje mes dazniau susimastome apie tai, ka dar turime, ko nepraradome. Todel noriu visiems palinketi, kad ne mus supurtanciu ir privercianciu susimastyti kriziu butu daugiau, o mes ismoktume vertinti visa tai, ka turime, kas mus supa. Kai tai mokesime, tada ir krizes iveikti bus zymiai lengviau :)