Dabartiniu metu visas dėmesys skiriamas ekonomikai ir finansams. Beveik visos visuomenės informavimo priemonės mirga straipsniais ir diskusijomis, susijusiomis su ekonomikos nuosmūkiu. Deja, krizę galima pastebėti ne tik šioje srityje.

    Prieš kelias dienas žiūrėjau estų dramą "Klasė" ("KLASS", 2007 m.). Siaubas! Man siaubą kelia ne pati filmo pabaiga, o būtent tai, kokie pavaizduoti jaunų žmonių santykiai. Turbūt man pasisekė, kad gyvenime net pusės tiek nesu mačiusi, tačiau būna be galo baisu ir liūdna, kai tokius analogiškus smurto atvejus parodo per televiziją. Baisu, kai pagalvoji, kad iš tiesų mokykla yra ta vieta, kurioje bręsta jauni žmonės, ir būtent kurioje formuojasi jaunų žmonių suvokimas apie gyvenimą, apie pagarbą žmogui ir kitas vertybes.

    Iš tiesų, pastaruoju metu moksleiviai ypač žiaurūs. Manau, kad tai viena didžiausių dabartinės visuomenės ir dabartinio laikmečio socialinių problemų. Turbūt nemažai įtakos turi visa tai, ką galima išvysti per televiziją ar internete (smurtiniai filmai, žiaurumą sužadinantys kompiuteriniai žaidimai, kraupūs santykių aiškinimosi anoniminiai vaizdai internete ir kt.), tačiau ne ką mažesnė atsakomybė tenka patiems vaikų tėvams bei mokytojams. Būtent šeimoje gaunamas pradinis suvokimas apie pagarbą, tarpusavio bendravimą, apie tai, kas yra gera, kas yra bloga, būtent šeimoje gauname pradinį vertybių kraitį. Tikriausiai dėl dabartinio gyvenimo spartaus tempo ir kažkokių kitų priežasčių tėvai nebeskiria pakankamai dėmesio savo vaikams, per mažai skiria jiems laiko, o turimą bendrą laiką praleidžia ne taip, kaip reikėtų, nepakankamai bendrauja, o gal net ir tarpusavio negražiu bendravimu rodo netinkamą pavyzdį. Visai neseniai per visuomenės informavimo priemones teko girdėti, kad pagal visoje Europoje atliktus tyrimus lietuviai tėvai savo vaikams per dieną skiria vidutiniškai vos 7 minutes laiko, ir pagal šį rodiklį Lietuva užima paskutinę vietą Europoje.
    Kita vertus, didžiulė atsakomybė tenka, manyčiau, ir patiems mokytojams, t.y. socialiniams mokyklų darbuotojams. Juk vaikai didžiąją  dienos dalį praleidžia būtent mokykloje. Mokytojai turėtų stebėti tokius dalykus ir, ne tik įsiterpti į jau atsiradusį konfliktą, bet ir užkirsti kelią tokiems dalykams. Iš tiesų mokytojai turėtų rimčiau į tai žiūrėti. Nesakau, kad niekas rimtai į tai nežiūri, tačiau vertinant bendrą situaciją, į tai žiūrima tikrai nepakankamai rimtai. Viena priežasčių turbūt yra ta, kad kaip ir tėvai, mokytojai turi didžiulius darbo krūvius, ir jiems neužtenka nei laiko, nei jėgų spręsti visus jaunimo tarpusavio konfliktus. Atvejų, kai mokytojas tyčiojasi iš mokinių, manau  palyginus pasitaiko ne daug, arba man gerokai trūksta apie tai žinių. Tais atvejais, kai mokytojai nesusitvardo ir už netinkamą (kuris, tikiu, yra būtent toks, kuris ir išveda mokytojus iš pusiausvyros, t.y. peržengia visas padorumo ir pagarbos mokytojui bei apskritai žmogui ribas) mokinio elgesį pakelia prieš jaunuolį ranką, jį pastumia ar kaip kitaip panašiai sureaguoja, dažniausiai bučiau linkusi palaikyti mokytojus. Tikiu, kad vaikai gali būti labai žiaurūs. Tikiu, nes pati mokykloje mačiau, kokių vaikų būna ir to dar nepamiršau.
    Iš tiesų, pati visuomenė turbūt dar nepakankamai supranta, kokia didžiulė yra ši problema ir skiria jai per mažai dėmesio. Informavimo priemonėse laikas nuo laiko pasigirsta vis nauji jaunimo smurtavimo atvejai, kai grupė jaunuolių žiauriai pasityčioja ir primuša kokį vieną bendraamžį. Pasigirsta ir viskas nurimsta iki kito, naujo analogiško atsitikimo. O juk turėtų būti skirtos tam specialios socialinės programos: mokyklose turėtų būti specialios pamokos ar seminarai (galbūt tiesiog tai būtų galima įtraukti į tikybos ar etikos pamokas, kuriose juk iš principo ir turėtų būti apie tai kalbama), turėtų būti rodomos socialinės laidos per televiziją, tam skirtos socialinės internetinės svetainės. Iš tiesų juk, kiek žinau (rimtai neteko su tuo susidurti), yra kažkokios socialines programos (jaunimo linija ar panašiai), tačiau to yra tikrai per mažai. Ši problema turėtų būti gvildenama garsiai, labai garsiai, kaip, pavyzdžiui, programa "karas keliuose" ar "smurtas šeimoje". Tik bendrom jėgom būtų galima šį siaubingą reiškinį sustabdyti ar bent jau gerokai jį sumažinti.

    Filmas tikrai geras, šaunu, kad toks sukurtas, tačiau vien jo neužtenka. Ir kai pagalvoji, tai šie žiaurūs, iš kitų nuolat besityčiojantys vaikai užauga, jie tampa tėvais, tampa firmų, valstybių vadovais. Jie tampa suaugusiaisiais, rodančiais pavyzdį kitiems, jaunimui. Kokį pavyzdį jie gali rodyti???
    Išsiplėčiau, tačiau ši drama tikrai mane sukrėtė. Vyras (žiūrėjom kartu) sako, kad tai juk filmas, tačiau tai ne vien tik filmas, tai realybė, baisi, žiauri realybė... Man baisu ir liūdna pagalvojus, kad mano dukrytė gali kada nors su tuo susidurti... Gal ir naivu, bet norėčiau tikėti, kad iki to laiko kažkas pasikeis. Labai norėčiau tuo tikėti.